1971 m. Jungtinės Tautos paskelbė Kovo 20-ąją Pasauline Žemės diena. Tai – astronominis pavasaris, kuomet ateina pavasario lygiadienis, t. y., dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1992 m. Žemės dieną oficialiai įteisino ir Lietuvoje.Taigi, šiemet sukanka 20 metų, kai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija šią dieną organizuoja kūrybines akcijas, išvykas į parkus, miškų tvarkymą, inkilų kėlimo akcijas ir kitus šventinius reginius, susijusius su sveikos gyvenimui aplinkos išsaugojimu.
Lietuva – nuo seno buvo miškų šalis, tačiau istorinės sąlygos susiklostė taip, kad šiandien Lietuvos gerovė daugiau priklauso nuo žemės ūkio nei nuo miškų ir ši tendencija stebima jau keletą šimtmečių, todėl nenuostabu, kad su žeme ir žemės darbais daugiausia susijusios senosios mūsų protėvių šventės. Tai liudija ir pavadinimai: Šienpjovių, Artojėlių, Rugių ir kitos. Bet ir mažėjant miškų plotams, mūsų protėviai niekad nepamiršdavo, kad reikiamas želdynų kiekis aplinkoje užtikrina tinkamas sąlygas ne tik ūkininkauti, bet ir sveikai gyventi. Todėl senovės lietuvių mitologija, religija ir su ja susijusios apeigos padėjo šias tradicijas išsaugoti, o žmogui padėjo išlaikyti kažkokį paslaptingą ryšį su Žemę Motiną arba Žemė Žemynėlė, kuri yra motina visko, kas gyva.
Sunku šiandien pasakyti, kaip senovėje lietuviai įsivaizdavo Žemę Motiną, dar vadintą Žeme Žemynėle. Bene vaizdingiausias jos palyginimas su Juodąja Tetulą, kurios rytas – raudonas vyras, diena – baltas vyras, naktis – juodas vyras. Jos marškiniai – beržynas, plaukai – kviečių laukas, blakstienos – suarta dirva, prijuostė – gėlėta pieva, juosta – vaivorykštė, akys – du ežerai. Tokie palyginimai neginčijamai liudija mūsų protėvių meilę Žemei, o dar vaizdingiau tą meilę išreiškia senovinės maldos Žemei.
– Žeme, tu mano Motina, tu mane pagimdei, tu maitini mane, tu nešioji mane, tu priglausi mane po mirties, – šiuos reikšmingus žodžius dar galima kai kur išgirsti Lietuvos sodiečių kartojamus kaip maldą.
– Žemynėle, Žiedkelėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais. Būk mums maloninga deive, blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų, – taip Žemelei Žemynėlei, aukodavo šeimininkas pradėdamas pirmąjį arimą. Ta apeiga buvo vadinama žemynėliavimu.
Paskui artojai eidavo arti, o sugrįžę rasdavo padengtą stalą, kur tarp kitų patiekalų buvo kiaulės kriukis ir kojos – lengvo dirvos išpurenimo simbolis. Artojas turėjo taip lengvai išarti dirvą, kaip kad kiaulė ją išknisa. Eidami pirmą kartą arti, lietuviai dar nešdavosi į lauką kepalą duonos ar jos gabalą. Duoną apardavo pirmoje vagoje. Duoną taip pat aukodavo žemei, baigdami pjauti rugius. Pietinėje Lietuvoje (dabar Gudijos teritorija) į nenupjautą paskutinį plotelį rugių įmesdavo įvyniotą į rankšluostį ar staltiesę gabalą duonos, o virš jos nupjaudavo paskutinius rugius. Po to visi tą duoną pasidalindavę ir suvalgydavę. Prūsijos lietuviai, nuėmę nuo laukų derlių, iš pirmųjų nupjautų devynių saujų javų, sumaišytų su miežių grūdais, darydavo alų, kuris buvo geriamas, aukojant Žemei aukas.
Žemynėlė, šalia Laimos, Lados ir Leilos, buvo garbinama ir šeimyninėse apeigose, piršlybų ir vestuvių apeigose. Žemynėlę drauge su jos vyru ar broliu Žemėpačiu lietuviai taip pat garbindavo ir statydami naują namą ar įkurdami gyvenvietę. Žemynėlės, arba Žemelės, pagalbos šaukdavosi ir melsdavosi kam nors susirgus, įkirtus žmogų ar gyvulį gyvatei. Tačiau būta ir itin griežtų apribojimų, padedančių išsaugoti žemę. Ypač gausu draudimų buvo kovo 25 dieną, kuomet atskrisdavęs gandras, atsibusdavęs lokys. Ši diena buvo skirta Žemės deivės pabudimo garbei, todėl tą dieną buvo draudžiama judinti žemę: arti, tverti tvoras ar kitaip daužyti žemę.
Iš kur toks stiprus tikėjimas buvo mūsų protėvių širdyse? Pasirodo, žmonių tikėjimu, mirusiųjų gyvybės energija grįžta į Žemę, kuri vėl ją atiduodavo žmonėms. Taip buvo tikima, kad Žemę esanti neišsenkamas gyvybingumo šaltinis, o susiliesdamas su Žeme, žmogus gaunąs iš jos nepaprastą gyvybingumo jėgą. Kaip atramą žmogui gyvenime – Žemė išaugino ir Medį, kad žmogus galėtų prisiglausti prie stipresnio, turinčio savo likimą, istoriją, kad prisiglaudęs galėtų patikrinti, paklausti savęs: ką gero nuveikei gyvendamas? Ar pasakei pažįstamam gerą žodį, kai to jam reikėjo? Todėl nuo senų senovės lietuviai lenkė galvas prieš šimtamečius girių stipruolius, o medžiai taip buvo įaugęs į sielos gelmes, kad medžius ir kitus augalus jie gyvomis būtybėmis laikė. Buvo tikima, kad medis jaučia skausmą, turi širdį, o vaikai buvo mokomi, kad iš sužeistų medžių tekąs kraujas. Taip jie buvo mokomi be reikalo medžių nelaužyti ir nežaloti, nes miške tais laikais vyko visas mūsų gentainių gyvenimas. Tai buvo stebuklingas, nenusakomas Žemės, Žmogaus ir Miško ryšys, suformavęs lietuvių pasaulėžiūrą ir padėjęs mūsų tautai išlikti.
Gražiomis giriomis ir įstabiais medžiais gali mūsų šalis pasigirti ir šiandien. Lietuvos girių tankumynuose auga daug retų augalų rūšių, veisiasi įvairūs žvėrys ir paukščiai. Mūsų krašto upės it puikios sidabrinės juostos, plačiu tinklu vingiuojančios per Lietuvos žemę, taip pat dažniausiai slepiasi miškuose. Jų krantai dailūs, puošnūs, vanduo grynas, tyras, dugnas kietas… Įskaitant visus upelius ir upokšnius, jų gali būti apie aštuonis tūkstančius. O kiek ežerų ežerėlių slypi miškų glūdumoje!.. Vien didesnių nei 1 ha ploto Lietuvoje yra per pustrečio tūkstančio. Ir visi jie skirtingi: net ežerų vandens spalva nevienoda: yra ir žalsvi, ir melsvi, ir rudi, ir rausvi, ir net juodi ežerai. Bet norint visa tai išsaugoti ateities kartoms, Žemę reikia tausoti ir puošti, puoselėti ir plėsti jos žaliąjį rūbą – miškus. Tik tuomet ji mums bus miela ir dosni, mus mylės.
Artėja pavasaris, todėl dabar pats laikas prisiminti protėvių išmintį ir atsigręžti į kaimą ir gamtą – amžinus mūsų sveikatos šaltinius, ir atiduoti reikiamą pagarbą Žemei. Juo labiau, kad šiandien žemės ūkiui naudojama žemė sudaro daugiau nei pusė visos Lietuvos teritorijos. Žemės ūkis, aprūpindamas gyventojus maisto produktais ir perdirbimo pramonę žaliavomis, užima beveik ketvirtadalį darbingų gyventojų ir sukuria apie dešimtą dalį Lietuvos bendro vidinio produkto. Tiesa, ne visur žemė yra vienodai naši, o tai nulemia ir skirtingą kaimo žmonių gyvenimo lygį. Tačiau, ieškant kaimo išgyvenimo ir pakilimo galimybių, labai svarbu kartu išsaugoti švarią gamtą ir nepakenkti mūsų brangiai žemelei. Reikia ne tik tobulinti tradicinius žemės dirbimo būdus, bet ir daugiau dėmesio skirti naujoms veikloms – netradicinei žemdirbystei, rekreacijai, turizmui, o ypač – miškingumui didinti. Juk miškai nuo seno natūraliai išmaitindavo nemažą mūsų žmonių dalį. Didelę reikšmę miškinguose rajonuose turi miško teikiamos gėrybės ir dabar.
Tiesa, pažangioji mūsų visuomenės dalis jau suskato rūpintis savo gyvenama aplinka, savo ir savo vaikų ateitimi. Tai įrodo ir kiekvieną pavasarį, kiekvieną rudenį nuvilnijančios per Lietuvą aplinkos tvarkymo, miškų sodinimo ir tvarkymo talkos, vis platesnį mastą įgauna tarptautiniu mastu rengiama kasmetinė aplinkos švarinimo akcija „Darom“, bet svarbiausios yra vietinės ar regioninės talkos, nes jos paprastai nukreipiamos ne tik aplinkos švarinimui, bet turi ir sakralinę prasmę. Dažniausiai jos skirtos įvairioms sukaktims pažymėti ar nusipelniusiems tautos veikėjams atminti.
Vienos garsiausių buvo Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno, suošusio Ožkabaliuose, Vilkaviškio r., talkos į kurias kelis metus važiavo talkininkai iš visos šalies. Įamžinant istorinės pergalės Žalgirio mūšyje 580 metų sukaktį, 1990 m. šalia kelio Kaunas – Klaipėda, netoli Cinkiškio pasodintas Žalgirio memorialinis parkas, o 2010 m., pergalės Žalgirio lauke 600 metų jubiliejui, Kretingos miškininkai pasodino ąžuolyną prie Kuniginės kaimo. Originali medelių sodinimo akcijų 2010 m. pradėta Nemenčinės miškų urėdijos miškuose. Lietuvos Respublikos Seimo Europos klubo ir Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos, Nemenčinės miškų urėdijos pastangų dėka istorinį Žalgirio mūšį ateities kartoms primins pasodintas užrašas „Žalgiris 600“, sužaliavęs Bezdonių girioje. Vienuolikos simbolių užrašo ilgis 551 metras, plotis – 60 metrų. Čia raidės formuojamos iš skirtingų medelių, todėl Lietuvos rekordu tapęs šis, iš paukščio skrydžio matomas užrašas, įvairiais metų laikais bus matomas vis kitomis spalvomis. Lietuvos vardo tūkstantmečiui įamžinti skirtus ąžuolynus pasodino Zarasų, Radviliškio ir kitos šalies miškų urėdijos, o jaunieji miško bičiuliai šia proga pasodino po ąžuolų parką kiekvienoje Lietuvos apskrityje! Šiandien kai kurių miškų urėdijų valdose tokių giraičių žaliuoja jau net po kelias. Antai Šakių krašte – ošia ir 1991 m. sodintas Lietuvos nepriklausomybės ąžuolynas, ir 1999 m. sodintas Šakių 400 metų jubiliejaus ąžuolynas Girėnuose, ir 1994 m. Šakių miškų urėdijos pradėtas sodinti ąžuolynas, kuriame žaliuoja per 300 vardinių ąžuolų Lietuvai nusipelniusiems žmonėms atminti. Prasminga Lietuvos – Lenkijos pasienyje, netoli Liubavo kaimo, suošusi ąžuolų ir maumedžių giraitė, kurią Marijampolės miškininkai sodino kartu su Lenkijos miškininkais, o Kėdainių miškų urėdijoje, tęsiama ąžuolų sodinimo akcija „Neregėtos Lietuvos ąžuolynas“, inicijuota fotomenininko M. Jovaišos.
Visa tai – prasmingi darbai, pratęsiantys mūsų tautos gamtines tradicijas, tačiau kartu reikia pastebėti, kad visus miško sodinimo darbus ir beveik visas sveikatingumo – kultūrines akcijas organizuoja ir vykdo valstybės įmonių – miškų urėdijų miškininkai, nors jų kasdienybė nėra lengva. Ypač pasunkėja jų dienos pavasarį, kuomet vienais atvejai netyčia, kitais – iš tingėjimo nusišienauti savo valdas, o kai kurie ir iš chuliganiškų paskatų pradeda deginti išdžiuvusią pernykštę žolę. Šis reiškinys jau tiesiai vadinamas „nacionaline nelaime“, nes sąmoningi sausos žolės padegimai sudaro apie 70 procentų visų pievų gaisrų.
Žolės deginimas – labai brangi „pramoga“. Deginant žolę, pirmiausia tiesiogiai pakenkiamas dirvožemis. Kita vertus – kasmet sudega pernykštėje žolėje, viksvose ar nendryne pasislėpę ką tik gimę žvėrelių jaunikliai, anksti pavasarį susukti paukščių lizdai, begalė boružių, laukinių bičių ir kitų gamtai naudingų augalų apdulkintojų, jau nekalbant apie žmonių aukas… Ir trečias rimtas pavojus nuo degančios žolės – miškams, ypač sausiems spygliuočių miškams, nes kasmet didelė dalis miško gaisrų kyla nuo deginamos žolės. Tiesa, aplinkosaugininkų inicijuotas ir Žemės ūkio ministerijos prieš porą metų pagaliau priimtas sprendimas nemokėti tiesioginių išmokų už išdegusius pievų plotus buvo efektyvus – iš karto sumažėjo išdegusių pievų plotai, sumažėjo ir miško gaisrų pavasarį. Bet ar ilgam? Tiesa, nemažai reikšmės miško gaisrų prevencijai turi ir automatinių miško stebėjimo sistemų įdiegimas. Jau beveik nereikia „sėdėti“ miškininkams stebėjimo bokštuose kai kuriose urėdijose, o dauguma urėdijų apsirūpino galinga šiuolaikine gaisro gesinimo technika. Nepaisant to, Lietuvoje vis dar kyla nemažai gaisrų ir pažymėtina, kad didelė dalis jų – nuo degančios sausos žolės. Pavyzdžiui, pernai mūsų šalyje kilo 159 miško gaisrai, iš jų daugiau nei 25 proc. nuo degančios žolės… Argi taip turime mylėti žemę? Taigi, šio reiškinio pavadinimas „nacionaline nelaime“ yra labai taiklus.
O gal neteisingai galvoju? Gal viskas tvarkoje? Gal tiesiog lietuviui žemė jau nebereikalinga? Jei taip – tai iš tikrųjų kuo greičiau ją apsodinkime mišku. Valstybės lėšomis. Gal net galima būtų pagalvoti ir apie išdegusių plotų konfiskavimą ir priverstinį apželdymą, neišmokant savininkui jokios kompensacijos? O šiaip, mišku verta apželdinti mažo našumo žemes, pažeistus ar apleistus žemės plotus, neeksploatuojamus karjerus, vandens telkinių pakrantes, kalvotas vietoves ir pan. Apskaičiuota, kad šiuo metu Lietuvoje dar yra per 300 tūkst. ha tokių žemių, kurias apsodinus mišku mes ne tik pagal miškingumą pasivytume kaimynines šalis, bet kartu išsaugotume ir pagerintume likusius tinkamus žemdirbystei žemės plotus – pagerėtų jų hidrologinis rėžimas, sumažėtų sintetinių agrochemijos priemonių, kurių ypač daug reikia nenašioms žemėms, naudojimas, pagražėtų kraštovaizdis ir t. t. Kita vertus, nelikus apleistų, neretai ir krūmokšniais apaugusių pievų – nebus ką ir deginti! Tai būtų puiki ir, manau, labai veiksminga prevencijos priemonė prieš žolės deginimą.
Šiandien Lietuva, kaip ir daugelis kitų pasaulio šalių, yra prisiėmusi įsipareigojimus siekti šalies subalansuotosios plėtros. Lietuvoje yra priimtos Aplinkos apsaugos, Biologinės įvairovės išsaugojimo, Visuomenės aplinkosauginio švietimo ir kitos strategijos bei jų įgyvendinimo veiksmų planai. Lietuva taip pat pasirašė daugelį tarptautinių konvencijų susijusių su aplinkos apsauga. Tačiau vien valdžios pastangų nepakanka – mes, tai yra visa mūsų visuomenė, turime atsigręžti į Gamtą ir įvairiausiomis formomis puoselėti savo gyvenamąją aplinką. Senovėje tam darbui paįvairinti buvo sugalvotos senosios mūsų šventės. Dabar įsigalėjo nauja gamtos išsaugojimo forma – talkos. Bet supraskime, kad vien tik masinių renginių dėka mes niekad ženkliai nepažengsime į priekį: reikia keisti savo požiūrį į aplinką, reikia auklėti nuo mažens vaikus… O juk kiek nedaug tereikia! Prisiminkime, kaip mūsų tėvai, seneliai, gimus vaikui ar kitos šventės proga iškilmingai pasodindavo medelį. O kodėl dabar negalime kartu su vaikais ar visa šeima kartu pasodinti medelį ir jį prižiūrėti, puoselėti? Juk savo rankomis pasodintas medis riš mus ir mūsų augančiąją kartą su gimtąja žeme stipriau nei paskaitos, mokymai ar kitos priemonės ir skatins saugoti aplinką, kurioje jis auga.
Tai štai iš kur toks stiprus tikėjimas buvo ir mūsų protėvių širdyse – iš jų pačių! Kad juos suprastume, susimąstykime kokie brangūs mums medžiai augantys gimtoje Tėvų sodyboje, gimtame kaime ar mieste, gimtojoje gatvėje… Kaip jie mus sustiprina, kai po ilgo nebuvomi juos aplankome! Šie medžiai net ir sunkiausiais laikais ošė mums viltį ir padėjo išsaugoti meilę Tėvynei. Tėviškės medžių dėka, net XX a. užkariautojai, atėmę iš mūsų Dievą, Tėvynę ir Laisvę, nesugebėjo atimti iš mūsų Praeities Atminimo ir Tikėjimo Ateitimi, nes šie medžiai auga mūsų žemėje.
Voruta.lt
Kretingos.info
