Šios dienos vardadieniai:
Dienos patarlė

Pieno ūkis kuriamas savo jėgomis

pieno-ukisKasia Jankun, ūkininkė iš Širvintų r. Jauniūnų k., didžiuojasi savo vaikais, jaunaisiais ūkininkais 24 metų Gžegožu ir 26 metų Božena. Jie jau sukūrę šeimas, augina po du vaikučius, ir tikrai turi iš ko pasimokyti. Visi gyvena kartu, artimai bendrauja, tik per darbus trūksta laiko vienas kitu pasidžiaugti. Jų mamos Kasios ūkis – vienas geriausių rajone,  šiemet dalyvavo  žurnalo „Veidas“ ir Žemės ūkio rūmų surengtuose „Metų ūkio“ rinkimuose. Kasia su vyru Zbignevu dirba 200 ha žemės, iš jų pusė – nuosava, kita pusė – nuomojama. Daugiau nei pusė žemės skirta ganykloms ir grūdinių augalų pasėliams. Jie laiko 80 melžiamų karvių – Lietuvos juodmargių, ir tiek pat prieauglio. Buliukus parduoda mėsos supirkimo įmonėms, o telyčias palieka atnaujinti bandą. Iš karvės primelžia po 5 t, per dieną primelžiama iki 1 t pieno. Pusė pieno perdirbama čia pat įkurtame cechelyje, kita pusė parduodama UAB „Rokiškio sūris“.

Žmonės įkvepia ir palaiko

Kasia sako, kad jos kredo – gerumas ir sąžiningumas. Ji pasitiki žmonėmis, sako sutikusi daug tokių, kurie ją įkvėpė, padėjo įgyvendinti įvairius planus. Jaunystėje Kasia dirbo siuvėja ir svajojo tapti medike, o jos vyras Zbignevas dirbo oro uoste, tačiau atsitiko taip, kad abu neteko darbų ir 1991 m. sugrįžo į tėviškę, į Jauniūnų kaimą pas mamą. Ten atsiėmė 8 ha senelio žemės. „Tuomet tai atrodė labai didelis plotas, galvojau, ką aš su juo darysiu“, – dabar juokdamasi prisimena Kasia. Močiutė padovanojo karvę, kad būtų kuo vaikus maitinti, taip jauna šeima ir pradėjo ūkininkauti. Iš pradžių augino daržoves, kurias sėkmingai parduodavo, ūkis pamažu prakuto. Vėliau jauni ūkininkai pagalvojo, kad kartu su daržovėmis miestiečiams galima pasiūlyti ir pieno, pardavinėjo jį nelegaliai. Dar po kelerių metų nusipirko 12 juodmargių telyčių ir pasuko pieno ūkio link. „Ir mama, ir močiutė laikė karves, visuomet mokėjome gaminti įvairius pieno produktus, tad taip ir pasirinkome pieno ūkį, pagalvojome, kad sūrius geriausiai mokame spausti“, – pasakoja ūkininkė.  Ūkininkai ne tik savo patirtį kaupė, bet ir mokėsi  iš daugelio šaltinių. Kasiai teko pabuvoti Prancūzijoje, Olandijoje, matyti, kaip sūriai gaminami, kaip vyksta visas procesas. Perdirbimo veikla itin išsiplėtojo, kai Kasia prieš penkerius metus susitiko su Mindaugu Maciulevičiumi, žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ vadovu ir tapo jo įkurto kooperatyvo nare. Šis kooperatyvas subūrė ūkininkus gaminti savo produkciją ir pardavinėti ją Lietuvos mobiliuosiuose turgeliuose.  Turgeliai labai pakėlė natūralių kaimiškų produktų vertę, labai juos išpopuliarino. Ūkininkai gamina pieną, jogurtą, rūgpienį, grietinę, varškę, 15 rūšių sūrių, viskas šviežia, natūralu, be jokių konservantų. „Mes labai rūpinamės pirkėjais, stengiamės, kad jiems mūsų produktai patiktų, juk visas mūsų verslas nuo jų priklauso, tenkiname jų poreikius, gaminame produktus ir pagal užsakymus. Prekiaujame kasdien skirtingose vietose, kad visiems mūsų produktai būtų prieinami ir pasiekiami. Jau 12 metų produktų perdirbimu rūpinasi tie patys žmonės – mano dešinė ranka Janina Staržinskienė, jos vyras ir dar keli žmonės. Jais tikrai galiu pasitikėti. Mes su vyro brolio žmona rūpinamės prekyba, dokumentais, vyras – ganyklomis, gyvuliais, – patirtimi dalijasi Kasia. – Mūsų diena prasideda 4.30 val., kai vyras keliasi ir su moterimis eina karvių melžti. Tuo metu sūnus Gžegožas sukrauna produktus į mašiną ir mes 7 val. išvykstame prekiauti. Ir taip kasdien be išeiginių ir atostogų. Pavargstame“. Kasia prisipažįsta, kad visa šeima susirenka kartu pabūti tik šeštadieniais, kai iškūrenama pirtis, tuomet visi ramiai pabendrauja, pasikalba, pasidalija įspūdžiais.

Ūkis sukurtas be paramos

Prieš 3 metus ūkininkai rengė projektą, planavo modernizuoti perdirbimo cechą. Projektas buvo sėkmingas, jiems skyrė 800 tūkst. Lt paramos, tačiau jie išsigando, kad daug lėšų reikės skolintis iš banko ir paramos atsisakė. Daugiau dalyvauti Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonėse nesiryžo, tad viskas, ką turi, įrengta ir pirkta nuosavomis lėšomis. Veikia perdirbimo cechelis, yra melžimo įranga, generatorius, mėšlo šalinimo įranga. Technika ūkyje nupirka padėvėta. Ūkininkai įsitikinę, kad pieno kokybei svarbiausia yra geri pašarai, todėl tam skiria labai daug dėmesio, tuo tarpu technika gali būti ir ne tokia nauja, nuo to pienas nenukentės. „Mano svajonė nors vienerius Naujuosius metus pasitikti be skolų, tačiau niekaip nepasiseka be jų apsieiti. Šiemet pirkom padėvėtą traktorių, kitais metais verkiant reikia kombaino, pašarų dalytuvo neturim, vis reikia pasiskolinti, į ūkį reikia nuolat investuoti“, – sako Kasia. Ji prisipažįsta, jog užėjus sunkmečiui, kritus supirkimo kainoms, labai rimtai su šeima svarstė, ar neatsisakyti pieno ūkio, ar neišparduoti karvių, ar neišnuomoti žemės. „Taip atsitiko, kad buvau pakviesta vykti į Biuselį, į žemdirbių protestą kartu su Žemės ūkio rūmais. Ten sutikau puikių žmonių, jaunų ūkininkų, kuriems taip pat sunku, ne mes vieni vargstame, tad, kai grįžau, pasikalbėjome su šeima ir nusprendėme išlaikyti pieno ūkį. Negalime nuleisti rankų, ypač dabar, kai tiek daug padaryta. Turim laikytis kad ir dėl žmonių, kurie pas mus dirba, o tokių turime net 12,  mes esame už juos atsakingi. Esame žemės vaikai, pripratę prie darbo, jis mums patinka, nenorime jo keisti“, – atvirai kalba Kasia. Ji supranta, kad pieno ūkių šeimininkai labai pririšti prie darbo, negali pasitraukti, negali jaustis pavargę, visą laiką yra atsakingi, turi rūpintis žmonėmis, gyvuliais, gamyba, perdirbimu, viskas turi būti šviežia, nieko neatidėsi rytdienai, tačiau kita vertus, jie yra optimistai.  „Daug nuveikėm, yra į ką pažiūrėti – pastatyta daug pastatų, auga sodas, užaugo vaikai, žaidžia anūkai, nuolat ūžia technika. Labai tikimės, kad vaikai perims visą mūsų veiklą. Gal jie geriau organizuos ūkio darbus, turės daugiau laisvo laiko gyvenimu pasidžiaugti, bet labai norėtume, kad jie čia liktų“, – savo viltimis dalijasi Kasia Jankun.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

(Visited 76 times, 1 visits today)